Ką sako mokslas?

Kodėl aš tunku, o tu ne?

 

Gary Taubes, pasaulyje žinomas žurnalistas, žurnalo 'Sience" bendradarbis, knygą "Kodėl mes tunkame ir ką daryti" rengė daugiau nei dešimt metų. Savo knygoje jis atskleidžia, kodėl pastarųjų dešimtmečių neteisingi mitybos patarimai padarė daugiau žalos nei laikymasis teorijos, kad "suvartotų kalorijų kiekis, turi būti lygus išeikvotam kalorijų kiekiui". Kodėl lieknas dar nereiškia, kad sveikas ir atvirkščiai.

Straipsnyje autorius apžvelgia dažnai kylantį klausimą: Kodėl valgydami tą patį maistą vieni tunkame, o kiti - ne?

why we get fat.jpg

Jei nuo insulino tunkama, tai kodėl tunka ne visi? Juk insuliną išskiriame visi, bet daugelis esame liekni ir tokie išliekame visą gyvenimą. Tai prigimties – mūsų genetinio polinkio – o ne mitybos ar dietos ir gyvenimo būdo, žadinančio šią prigimtį, klausimas.

Esmė yra ta, kad hormonai neveikia vakuume, ir insulinas nėra išimtinis. Hormono poveikis konkrečiam audiniui arba ląstelei priklauso nuo daugybės veiksnių ir ląstelių viduje, ir už jų ribų, pavyzdžiui, nuo LPL ir HJL fermentų. Todėl hormonų poveikis skirtingoms ląstelėms bei audiniams ir net skirtingais mūsų gyvenimo etapais skiriasi.

Šiame kontekste insuliną galima laikyti hormonu, lemiančiu kuro paskirstymą organizme. Pavalgius nuo insulino ir įvairių hormonų, kuriuos jis veikia, pavyzdžiui, LPL, priklauso, kokia maistingųjų medžiagų dalis pateks į įvairius audinius, kiek medžiagų bus sudeginta ir kiek kaupiama bei kaip tai keisis keičiantis poreikiams ir laikui. Ar kuras bus naudojamas energijai gaminti, ar kaupiamas, įsivaizduokite, kad nuo insulino ir šių fermentų priklauso, kur pakryps „kuro skirstymo matuoklės“ rodyklė. Įsivaizduokite, kad žiūrite į savo automobilio kuro matuoklį, kurio dešinėje yra raidė „R“, reiškianti „Riebalai“, o kairėje raidė „E“, reiškianti „Energija“.

Jei rodyklė pakrypusi į dešinę – reidės „R“ link – vadinasi, insulinas neprooporcingai paskirsto jūsų suvartotas kalorijas kaip riebalus ir nenukreipia jų į raumenis energijos pavidalu. Šiuo atveju jūs būsite linkę tukti, o fiziniam aktyvumui turėsite mažiau energijos, tad taip pat būsite linkę į nejudrumą. Juo toliau rodyklė pasislinks riebalų kaupimo kryptimi, tuo daugiau kalorijų bus kaupiama, ir jūs labiau nutuksite. Jei nenorite būti nejudrūs, turėsite daugiau valgyti, kad kompensuotumėte prarastas kalorijas, kurios virto riebalais. (Kalbant tiksliau, insulinas paslepia riebalus riebaliniame audinyje ir užtikrina, kad jie ten liktų. Raumenys yra priversti deginti daugiau angliavandenių, kad kompensuotų kalorijų trūkumą, dėl to sumažėja glikogeno atsargos, ir vien dėl šios priežasties tampame alkanesni. Šitaip mes norime daugiau valgyti ir eikvoti mažiau energijos, o mūsų riebaliniuose audiniuose be paliovos kaupiasi riebalai.) Nesveikai nutukusių žmonių „kuro skirstymo matuoklės“ rodyklė yra kraštutinėje dešinėje „R“ padėtyje.

Nuo ko priklauso, į kurią pusę pakryps rodyklė? Atsakymas nėra paprastas. Negalima teigti, kad tai priklauso nuo išskiriamo insulino kiekio, nors jis taip pat turi įtakos. Suvalgę to paties maisto, turinčio tiek pat angliavandenių, vieni žmonės insulino išskiria daugiau nei kiti, ir tikėtina, kad tie, kurie išskiria daugiau, priaugs daugiau reibalų ir turės mažiau energijos. Jų organizmai stengiasi išlaikyti reikiamą cukraus lygį kraujyje, nes per daug cukraus kraujyje yra nuodinga, todėl organizmai yra pasirengę, jei būtina, persotinti riebalines ląsteles.

Kitas svarbus veiksnys yra ląstelių jautrumas insulinui ir laikas, per kurį jos tampa nejautrios, - ši savybė vadinama atsparumu insulinui, - kai reaguojama į išskiriamą insuliną. Norint suprasti tukimo ir su juo susijusių kitų ligų priežastis, nepaprastai svarbu įvertinti atsparumą insulinui.

Juo daugiau insulino išskriama, tuo labiau tikėtina, kad ląstelės ir audiniai taps jam atsparūs. Vadinasi, šalinat gliukozę, kad būtų kontroliuojamas cukraus kiekis kraujyje, reikės daugiau insulino. Galima įsivaziduoti, kad kūno ląstelės nusprendžia, jog nebenori gliukozės daugiau nei tuo metu gauna – per didelis gliukozės kiekis ląstelėms taip pat yra nuodingas – tad jos priešinasi insulino veiklai šalinant gliukozę iš kraujotakos.

Bėda (arba, priklausomai nuo požiūrio, sprendimas) yra ta, kad kasa į tai reaguoja išskirdama dar daugiau insulino, - tarkime, reaguojant į lengvai virškinamus angliavandenius – ląstelės greičiausiai reaguos į šio insulino poveikį, bent jau trumpai, ypač raumenų ląstelės, nes jos ir taip gauna pakankamai gliukozės. Jei šios ląstelės tampa atsparios insulinui, reikia jo didesnio kiekio, kad būtų kontroliuojamas cukraus lygis kraujyje, tad organizmas išskiria dar daugiau insulino, kas skatina atsparumą insulinui. Visą šį laiką isulinas jus tukina (kaupia kalorijas kaip riebalus), nebent riebalų ląstelės taip pat yra jam atsparios.

Išskiriant daugiau insulino, „degalų paskirstymo matuoklio“ rodyklė pakryps į kaupimo pusę. Tačiau jei išskiriamas sveikas insulino kiekis, bet raumenų audiniai palyginti greitai tampa atsparūs insulinui, rezultatas bus tas pats. Jūsų organizmas reaguodamas į atsparumąinsulinui išskirs jo daugiau ir jūs nutuksite.

Trečias veiksnys – organizmo ląstelės į insuliną reaguoja skirtingai. Riebalinės, raumenų ir kepenų ląstelės insulinui atsparios tampa ne tuo pat metu, ne tokiu pat mastu ir ne tuo pat būdu. Vienos šių ląstelių taps insulinui jautresnės nei kitos, vadinasi, tas pats insulino kiekis skirtingus audinius veiks stipriau arba silpniau. Taip pat skirsis ir šių audinių rakcija – kaip netrukus bus aptarta, skirtingiems žmonėms ji bus skirtinga, be to, laikui bėgant to paties žmogaus organizmas į insuliną reaguos skirtingai.

Juo konkretus audinys yra jautresnis insulinui, tuo daugiau gliukozės jis pasissavins, kai išsiskirs insulinas. Raumenų audiniai daugiau gliukozės kaups kaip glikogeną ir sudegins kaip kurą. Riebaliniai audiniai riebalų sukaups daugiau, o išskirs mažiau. Tad jei raumenų ląstelės yra labai jautrios insulinui, o riebalinės ląstelės mažiau jautrios, tai „kuro paskirstymo matuoklio“ rodyklė pakryps į kuro deginimo pusę „E“. Raumenys iš suvartoto maisto pasiims nepraporcingai didelę dalį angliavandeniuose esančios gliukozės ir panaudos ją energijai sukurti, todėl jūs tapsite liekni ir fiziškai aktyvūs. Jei raumenys, palyginti su riebalinėmis ląstelėmis, yra nejautrūs insulinui, tai riebaliniai audiniai taps neproporcingai didelės suvartotų kalorijų dalies talpykla. Dėl to jūs nutuksite ir tpasite nejudrūs. (Koknkrečių audinių pavertimą atspariais insulinui galima imituoti labaratorijoje, ir tai padarė Bostono Džoslino diabeto centro mokslininkai. Jie išvedė pelių rūšį, kurios įvairiuose audiniuose neturėjo insulino receptorių, todėl šie audiniai buvo visiškai atsparūs insulinui. Kaip ir galima tikėtis, pelės, neturinčios insulino receptorių raumenų ląstelėse, bet turinčios jų riebalinėse ląstelėse, nutuko. Gyvūnėliai gliukozę nukreipdavo kauptis riebalinėse ląstelėse, o ne raumenų ląstelėse, kuriose ji būtų virtusi energija. Riebalinėse ląstelėse insulino receptorių neturinčios pelės buvo liesos ir tokios išliko net tada, kai buvo prievarta verčiamos suėsti daugiau maisto nei būtų norėjusios.)

Yra dar viena komplikacija: audinių reakcija į insuliną kinta laikui bėgant (ir reaguojant į mitybą). Sendami tampame atsparesni insulinui, bet tai pirmiausia vyksta raumenų audiniuose ir tik vėliau riebaliniuose audiniuose, jei šie apskritai tampa atsparūs insulinui. Bendrai, riebalinės ląstelės visada yra jautresnės insulinui nei raumenų ląstelės. Tad net jei jaunystėje esate liekni ir fiziškai aktyvūs, o „kuro paskirstymo matuoklio“ rodyklė yra nukrypusi į deginimo „E“ pusę, tikėtina, kad senstant jūsų raumenų ląstelės taps atsparios insulinui. Kai taip atsitiks, jūs reaguosite išskirdami daugiau insulino.

Taigi senstant “kuro paskirstymo matuoklio” rodyklė pakryps į dešinę “R” – vis daugiau kalorijų bus paverčiama riebalais ir vis mažiau jų liks aprūpinti kūru likusią kūno dalį. Sulaukus vidutinio amžiaus jums bus vis sunkiau išlikti liekniems. Taip pat gali atisrasti daugybė kitų medžiagų apykaitos sutrikimų, susijusių su atsparumu insulinui bei pakilusiu insulin lygiu: padidės kraujospūdis ir trigliceridų lygis, sumažės DTL (“gerojo” cholesterolio), atsiras netolerancija gliukozei, dėl kurios bus sunkiau kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje, ir t.t Jūs tapsite vis nejudresni – tai šalutinis energijos nuotekio į riebalinius audinius poveikis.

 

fat vs skinny.png

Tradicinėje galvosenoje, kad sulaukę vidutinio amžiaus žmonės pradeda tukti todėl, kad jų medžiagos apykaita sulėtėja, matyt, priežastis ir pasekmė yra sukeistos vietomis. Labiau tikėtina, kad raumenys tampa vis atsparesni insulinui, todėl suvartojamos energijos nukreipiama į riebalus, o raumenų ir organų ląstelėms jos lieka mažiau, kad galėtų naudoti kaip kurą. Tad šios ląstelės generuoja mažiau energijos, ir kaip tik tai turime galvoje sakydami, kad medžiagų apykaita sulėtėjo. Medžiagų apykaitos tempas sumažėja. Pasikartosiu, kad tai, ką norisi laikyti nutukimo priežastimi – sulėtėjusią medžiagų apykaitą – iš tiesų yra pasekmė. Tunkame ne dėl to, kad sulėtėja medžiagų apykaita, o medžiagų apykaita sulėtėja todėl, kad tunkame.

Taip pat aptarkime apie dar vieną prigimties dalyką: kodėl mūsų vaikai dabar yra labiau nutukę nei vos prieš dvidešimt – trisdešimt metų ir galbūt net gimsta jau nutukę. Šis nutukimo epidemijos aspektas tik neseniai atsirado viso pasaulio mokslinių tyrimų ataskaitose. Dabar ne tik yra daugiau nutukusių vaikų, bet daugumoje mokslinių pranešimų skelbiama, kad net šešių mėnesių kūdikiai yra pastebimai apkūnesni. Šis reiškinys niekaip nėra susijęs su kūdikių elgsena.

Nutukę vaikai gimsta nutukusiems tėvams iš dalies todėl, kad genai kontroliuoja insulino išskyrimą bei į insuliną reaguojančius fermentus ir lemia, kaip ir kada atsiranda atsparumas insulinui. Tačiau yra dar vienas nerimą keliantis veiksnys. Vaisius įsčiose maistą gauna iš motinos (per placentą ir bambagyslę), tad juo yra didesnis cukraus kiekis motinos kraujyje, tuo daugiau gliukozės gauna vaisius. Kai išsivysto vaisiaus kasa, matyt, ji reaguoja į didesnę gliukozės dozę sukurdama daugiau insuliną išskiriančių ląstelių, todėl kūdikis gims didesnis arba turėdamas daugiau riebalų ir bus linkęs išskirti daugiau insulino, o paaugęs taps jam atsparus ir bus linkęs tukti.

 Tiriant gyvūnus šis polinkis dažnai pasireiškia tik tada, kai gyvūnas pasiekia vidutinį amžių. Jei šiuos stebėjimus pritaikytume žmonėms, vaidnasi, kai kurie mūsų jau įsčiose būname užprogramuoti nutukti, kai sulauksime vidutinio amžiaus, net jei jaunystėje tokio polinkio ženklų ir nematyti.

Galima beveik tvirtai teigti, kad kai tik dėl šios priežasties nutukusioms, diabetu sergančioms motinoms, toms, kurios nėštumo metu priauga per daug svorio arba suserga diabetu (ši būklė žinoma kaip nėštumo diabetas), dažniausiai gimsta didesni ir daugiau riebalų turintys kūdikiai. Šios moterys dažnai būna atsparios insulinui, o jų cukraus lygis kraujyje – aukštas.

Jei apkūnesnės motinos gimdo apkūnesnius kūdikius, o apkūnesni kūdikiai tampa apkūnesnėmis motinomis, kaip visa tai sustabdyti? Peršasi mintis, kad prasidėjus nutukimo epidemijai ir mums visiems priaugant svorio, vis daugiau vaikų pradėjome programuoti jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais tapti labiau nutukusiais. Tai nestebintų, jei šis užburtas ratas būtų viena nutukimo epidemijos priežasčių. Tad nutukę privalome galvoti ne tik apie savo sveikatą. Gali nukentėti ir mūsų vaikai, ir jų vaikai. Kiekvienai vėlesnei kartai gali būti vis sunkiau įveikti šią bėdą.