Ką sako mokslas?
Kodėl aš tunku, o tu ne? II dalis
Gary Taubes savo knygoje "Kodėl mes tunkame ir ką daryti" toliau analizuoja ir pateikia daugiau teorijų kodėl nutukimas nėra energijos balanco sutrikimas ir neatsiranda dėl suvartojamų ir išeikvojamų kalorijų skirtumo ar persivalgymo, ir kodėl termodinamikos dėsnis neturi nieko bendro.
Paprastai apie kūno riebalus kalbame taip, tarsi turėtume jų per daug arba tiek, kiek reikia. Tačiau šitaip per daug supaprastiname kur kas sudėtingesnį reiškinį. Yra labai svarbu, ir kur mūsų kūne kaupiasi riebalai. Ekspertai besąlygiškai pripažįsta, kad storas pilvas rodo padidėjusią širdies ligų riziką, bet ant šlaunų ir sėdmenų susikaupę riebalai tokios rizikos nekelia.
Kodėl vieniems mūsų atsiranda dvigubas pagurklis, o kitiems ne? O ką galima pasakyti apie storas kulkšnis?apie riebalus ant juosmens? Kodėl vienų moterų krūtyse susikaupia daug riebalų, o kitų ne? Ką galima pasakyti apie didelius sėdmenis? Afrikietės, turinčios raumenų sankaupas sėdmenyse, kurios vadinamos steatopigija ir vietos bendruomenėse laikomos grožio etalonu, tikriausiai jų neužsiaugino per daug valgydamos ir per mažai besimankštindamos?
Ir jei afrikietėms riebalai susikaupė ne dėl to, kodėl manome, kad ant mūsų sėdmenų riebalai kaupiasi todėl, kad per daug valgome ir mažai judame?
Nuo XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio žinoma, kad nutukimui didelę įtaką turi genetika. Jei jūsų tėvai nutukę, tikimybė, kad ir jūs būsite nutukę, yra kur kas didesnė nei to žmogaus, kurio tėvai liekni. Kitaip sakant, šeimos nariams būdinga panaši kūno sandara. Tėvų ir vaikų arba brolių ir seserų kūno sandaros panašumai, kaip sakė Hilda Bruch, dažnai stebina tokiu pat kaip veidai panašumu. Žinoma, taip būna ne visada, juk ir vaikai ne visada panašūs į tėvus. Tačiau labai dažnai mūsų pažįstamose šeimose tėvai ir sūnūs, motinos ir dukterys turi tokią pačią kūno sandarą. Tapačių dvynių ne tik veidai, bet ir kūnai yra labai panašūs.
Pateikiamos dviejų tapačių dvynių nuotraukos. Pirmosios dvynės yra lieknos; antrosios – nutukusios.
Pagal suvartojamų ir išeikvojamų kalorijų balanso modelį galima klaidingai galvoti, kad pirmosios dvi dvynės yra lieknos, o antrosios nutukusios dėl persivalgymo. Pirmoji pora valgė saikingai, kaip dabar žinome, labai tiksliai subalansuodama gaunamas ir išeikvojamas kalorijas; antroji pora nesubalansuodavo – jos persivalgydavo. Tačiau ką pasakysite apie nuotraukose pastebimą vertikalų ryšį? Kodėl lieknų ir nutukusių dvynių kūnai visiškai vienodi? Kodėl riebalai susikaupę beveik tose pačiose kūno vietose? Ar turėtumėte manyti, kad jos per savo gyvenimą suvalgydavo per daug lygiai tą patį kiekį kalorijų, nes seserų genai nulėmė jų suvalgomų porcijų dydį ir nejudrumo laipsnį – kiek valandų jos sėdėdavo ant sofos, užuot nuo jos pakildamos ir padirbėdamos sode ar pasivaikščiodamos?
Gyvulių augintojai visada suvokdavo, kad riebumas priklauso IR nuo genetikos. Žmonės, užsiimantys gyvulininkystės mokslu, sugaišo dešimtmečius, kad išvestų kiaules ir avis, kurios būtų riebesnės arba liesesnės, kad karvės duotų daugiau pieno arba, kad šunys įgytų medžioklės arba ganymo įgūdžių. Reikia labai lakios vaizduotės, kad įsivaizduotume, jog šie augintojai tik manipuliuoja genetinėmis savybėmis, kurios ugdo valią saikingai ėsti arba poreikį mankštintis.
Nuotraukoje matome Aberdynų anguso karvę. Ši veislė buvo išvesta dėl riebios mėsos. Kitoje nuotraukoje – Džersio karvė. Tai liesųjų galvijų veislė; pro gyvulio odą matosi šonkauliai. Džersio karvės yra labai pieningos, todėl jų tešmenys labai dideli.
Ar vėl turėtume manyti, kad šios Aberdynų anguso karvės turi labai daug vadinamųjų marmurinių arba tarpraumeninių riebalų, nes ilgiau ganosi nei džersio galvijai? Kad Aberdynų anguso karvių genai programuoja jas pešti didesnius žolės kuokštus, kad jos per ganiavos valandą gautų daugiau kalorijų? Galbūt Džersio karvės yra truputi judresnės? Galbūt tuo metu, kai Aberdyno anguso karvės rupšnoja žolę arba miega, Džersio karvės šuoliuoja laukais mėgdžiodamos savo protėvius, kurie turėdavo bėgti nuo grobuonių. Žinoma, tai skamba absurdiškai, bet visko gali būti.
Didžiuliai Džersio karvių tešmenys ir tarpraumeniniai Aberdyno anguso karvių riebalai perša kitą mintį. Juk, šiaip ar taip, iš pieningų karvių tikimasi, kad jos gaunamą energiją pavers pienu. Tokia iš jų nauda. Nenorima, kad šios karvės eikvotų energiją riebalams kaupti. Tačiau iš Aberdyno anguso karvių tikimasi, kad jos veiksmingai kurą pavers baltymais ir riebalais raumenyse. Kaip tik ten energija yra nukreipiama ir kaupiama.
Todėl labai tikėtinas aiškinimas, kad genai, lemiantys atitinkamą šių veislių nutukimą ar liesumą, yra susiję su energijos paskirstymu – ar gyvuliai ją paverčia baltymais ir riebalais raumenyse, ar pienu, o ne susiję su jų apetitu ar judrumu.
Kitas akivaizdus pavyzdys, prieštaraujantis suvartojamų ir išeikvojamų kalorijų balanso teorijai, yra tai, kad moterys ir vyrai tunka skirtingai. Vyrai įprastai kaupia riebalus virš juosmens, suformuodami vadinamąjį „alaus pilvą“, o moterys – žemiau juosmens. Moterys sukaupia riebalų bręsdamos, ypač krūtyse, klubuose, sėdmenyse ir šlaunyse, o vyrai bręsdami netenka riebalų ir užsiaugina raumenis.
Virsdami vyrais berniukai tampa aukštesni, raumeningesni ir lieknesni. Pradėdamos bręsti mergaitės turi tik šiek tiek daugiau kūno riebalų už berniukus (vidutiniškai 6%) bet subrendusios jos turi 50 procentų daugiau riebalų. „Energijos koncepcija tikrai negali būti taikoma šiai sričiai“, - aiškino 1933 metais vokiečių gydytojas Erichas Grafas savo vadovėlyje „Medžiagų apykaitos ligos ir jų gydymas“ kalbėdamas apie skirtingą riebalų pasiskirstymą vyrų ir moterų kūnuose. Kitaip tariant, mergaitė pradeda bręsti būdama tokia pat liekna kaip ir berniukas, o subrendusi įgauna dailią moters figūrą, ir taip atsitinka ne dėl persivalgymo ar nejudrumo, nors kaip tik daugiausia dėl sukauptų riebalų jos figūra tampa moteriška, o kad šiuos riebalus sukauptų, ji turėjo suvartoti daugiau kalorijų nei išeikvodavo.
Dar vienas argumentas prieš visuotinai priimtą nuomonę – tai labai retas sutrikimas, vadinamas progresuojančia lipodistrofija. (Gr. Lipos – riebalai; lipodistrofija – tai riebalų sankaupų sukeltas sutrikimas.)
XX amžiaus šešto dešimtmečio viduryje buvo užregistruota apie 200 šios ligos atvejų, dažniausiai ja sirgo moterys. Šiai ligai būdingas visiškas viršutinės kūno dalies poodinių riebalų praradimas ir riebalų perteklius žemiau juosmens. Šis sutrikimas vadinamas progresuojančiu, nes laikui bėgant riebalų praradimas viršutinėje kūno dalyje progresuoja. Jis prasideda veide, paskui palengva plinta į kaklą, pečius, rankas ir liemenį. Nuotraukoje – šios ligos atvejis, pirmą kartą užregistruotas 1913 metais. Nuotrauka daryta, kai ši moteris buvo 24 m.; ji 163 cm ūgio ir svėrė 84 kg.
Jei tikime, kad tunkame todėl, kad persivalgome, o lieknėjame dėl to, kad valgome nepakankamai, tuomet turėtume manyti, jog šios moterys neteko riebalų viršutinėje kūno dalyje todėl, kad valgė nepakankamai? O riebalai apatinėje kūno dalyje susikaupė todėl, kad nejudėjo ir persivalgydavo?
Suprantama, tokia mintis yra absurdiška. Tačiau kodėl mes vis dar tikime, kad jei visas kūnas nutunka arba sulieknėja, tai tariamai galima paaiškinti suvartotų ir išeikvotų kalorijų skirtumu? Jei nuotraukoje esanti moteris, kūno viršutinėje dalyje turėtų keliais kilogramais daugiau riebalų ir apsilankytų pas šių dienų gydytoją, jai būtų diagnozuotas nutukimas ir patarta mažiau valgyti bei daugiau mankštintis.
Nutukimas nėra energijos balanso sutrikimas ir neatsiranda dėl suvartojamų ir išeikvojamų kalorijų skirtumo ar persivalgymo, ir termodinamika su juo neturi nieko bendra.
JAV Nacionalinis sveikatos institutas (NSI) savo tinklapyje skelbia: „Nutukimas atsiranda, kai žmogus su maistu suvartoja daugiau kalorijų nei sudegina“. Vartodami žodį „atsiranda“ NSI ekspertai nesako, kad nutukimo priežastis yra persivalgymas, jis tėra būtina sąlyga. Ekspertai paima gamtos dėsnį., kuris visiškai nieko nesako apie tai, kodėl mes tunkame, ir reiškinį, kuris turi įvykti, jei mes nutunkame, - persivalgymą – ir mano, kad daugiau nieko sakyti nereikia.
Tad galbūt atsakymus galima rasti šioje veiksnių visumoje – pradedant nuo fiziologinių, medžiagų apykaitos bei genetinių ir leidžiant jiems nuvesti mus prie aplinkos dirgiklių. Nes tikrai žinome vieną dalyką – termodinamikos dėsniai, nors jie visada galioja, nieko mums nesako apie tai, kodėl tunkame arba kodėl tukdami suvartojame daugiau kalorijų nei išeikvojame.